2025 m. rugpjūčio 4–10 dienomis Mileikių kaimas 1, Mileikiai, Vilniaus rajonas.
VšĮ Vidmanto Valio akademija šią vasarą Mileikiuose subūrė būrį jaunųjų sportininkų į savaitės trukmės stovyklą, kur sportinė disciplina derėjo su nuotykiais, kūryba ir linksmu bendravimu.
Kiekviena diena turėjo savo ritmą: būdintis su megafonu eidavo nuo namuko prie namuko ir šūksniais keldavo visus stovyklautojus: „Labas rytas – pabudome ir keliamės!“. Po to prasidėdavo ryto mankšta: pirma – ramus 1 km ėjimas, tada lengvas krosas, o galiausiai – tempimo ir įvairūs mankštos pratimai.
Po pusryčių, pietų ir vakarienės visada būdavo poilsio metas, skirtas atsipalaidavimui ir maisto virškinimui. Laisvalaikiu stovyklautojai maudydavosi tvenkinyje, žvejodavo, žaisdavo stalo ir lauko žaidimus.
Rugpjūčio 4 d. – Pirmasis žingsnis į nuotykių savaitę
Stovyklos pradžia buvo kupina smalsumo ir jaudulio. Vaikai atvyko, įsikūrė savo kambariuose, pirmą kartą išgirdo stovyklos taisykles ir susipažino su bendra programa. Po įžanginio susirinkimo laukė pirmoji regbio treniruotė, kurioje visi mokėsi kamuolio valdymo technikos.
Po pietų stovyklautojai mėgavosi laisvu laiku, o vėliau vyko antroji treniruotė. Po vakarienės prasidėjo komandų formavimas: vaikai burdavosi į mišrias grupes, rinkosi kapitonus ir svarstė pavadinimus:
- Pirmoji komanda – „Bambizai“, kapitonas Adomas
- Antroji komanda – „Liūtukai“, kapitonas Karolis
- Trečioji komanda – „Smaugliai“, kapitonas Arijus
- Ketvirtoji komanda – „Vierhai“, kapitonas Joris
- Penktoji komanda – „Kaimiečiai“, kapitonas Adrijus
Vakare vyko komandų pristatymai: skambėjo skanduotės, komandos demonstravo savo sukurtus vaidybinius pasirodymus, o aplink stalus susėdę vaikai ir treneriai šypsojosi, matydami, kiek energijos ir kūrybiškumo visi įdėjo. Dienos pabaigoje – naktipiečiai ir pirmoji naktis po atviru stovyklos dangumi.
Rugpjūčio 5 d. – Kūrybos ir nuotykių diena
Rytinis žadinimas su megafonu pažadino net ir didžiausius miego mėgėjus. Po ėjimo, lengvo kroso ir mankštos laukė sotūs pusryčiai. Rytinė treniruotė buvo skirta kamuolio valdymo ir techninių griebimų įgūdžių lavinimui.
Po pietų vaikai išsiruošė į dažasvydžio aikštelę, kur išbandė savo taiklumą ir strateginį mąstymą. Pirmieji į kovas stojo mažieji stovyklautojai – suskirstyti į mėlynąją ir raudonąją komandas. Po švilpuko visi pasileido į kovas, kurios tęsėsi iki paskutinio žaidėjo. Pergalę išplėšė stipresnių komanda, tačiau svarbiausia buvo ne rezultatas, o emocijos. Po mažųjų aikštelę užvaldė vyresni stovyklautojai.
Laisvalaikio metu tvenkinio vanduo švelniai banguoja nuo besimaudančių vaikų, o kitoje kranto pusėje žvejai bando sugauti didžiausią žuvį.
Vakarui artėjant – piešimo konkursas. Ant stalų sugulė balti lapai, spalvoti pieštukai ir flomasteriai. Vaikai piešė regbio, vasaros ir draugystės temas. Piešiniai buvo sunumeruoti, o tėvai pakviesti balsuoti („Balsuoju už Nr. X“).
Kai visiškai sutemo – prasidėjo „šernų gaudymas“. Grupė po grupės leidosi į mišką, tyliai šnabždėdamiesi ir spoksodami į tamsą. Staiga – šešėlis tarp medžių. Šernas! Širdys pradėjo daužytis, ore tvyrojo įtampa. Vienas, du, trys… ir jis prakiuro pro stovyklautojus. Juokas, adrenalinas, išgąstis ir palengvėjimas susiliejo į vieną jausmų bangą.
Tamsiu mišku slinkome kaip vaiduokliai. Šernas – didžiulis, juodas kaip pragaras – stovėjo vos už dešimties žingsnių. Kvėpavimą sulaikę, žingsnis po žingsnio jį apsupome. Širdis mušė taip stipriai, kad ausyse dunksojo… Vienas judesys… Du… TRIS! IR… JIS PABĖGO!
Prakiuro pro mus kaip juodo velnio šešėlis, užkliudė už šakų – lūžimas nuaidėjo lyg šūvis. Krūmai sušniokštė, žemė sudrebėjo, o mes likome stovėti išplėstomis akimis, pilnomis nepatikėjimo.
Grįžome į stovyklą su krauju dar gyslose verdančiu. O žinot ką? ŠITA ISTORIJA – NAMŲ! Rytoj tėvams ją papasakosime TAIP, kad jų akys išsiplės iki ausų.
Rugpjūčio 6 d. – Žvaigždžių paslaptys ir senamiesčio ugnis
Rytinis startas – kaip visada, su megafonu, bėgimu ir mankšta. Po pusryčių – kelionė į Molėtų etnokosmologijos muziejų. Ten vaikai klausėsi pasakojimų apie planetas, žvaigždes ir šviesmečių atstumus.
Pietums – burgeriai, salotos, guminukai ir vanduo. Poilsio metu visi leidžia laiką gamtoje.
Vėliau – kelionė į Vilnių, kur laukė edukacija Vilniaus pilies teritorijoje. Edukatorė papasakojo apie Vilniaus pilis, paklausinėjo vaikų, ar jie žino jų pavadinimus, ir paprašė ant maketo parodyti, kur šios pilys yra. Po to vaikai bandė įžiebti ugnį – pirmiausia skeldami akmenį, o vėliau kirsdami metalą. Grupė po grupės pasiekė tikslą – ugnis sužibo. Tėveliai, kurie atvyko, prisijungė prie užduočių ir padėjo vaikams.
Vakare – pasiruošimas šokių vakarui. Pirmiausia komandos dirbo prie dėlionės, kur reikėjo sudėlioti Lietuvos vytį. Vėliau jos pristatė savo pavadinimus ir šoko pagal per projektorių rodomą šokį. Paskutiniai vaizdo įrašai užfiksavo diskotekos pabaigą. Po grupių pasirodymų šokiai buvo vertinami. Tėvai taip pat buvo įtraukti – jie komentavo ir pasakė, kuri komanda, jų nuomone, šoko geriausiai.
Rugpjūčio 7 d. – Paslaptingas lobis miške
Po ryto rutinos – treniruotės ir gaivinančios maudynės. Po pietų visi rinkomės prie tvenkinio – ilsėjomės, juokėmės ir ruošėmės vakaro pramogoms. Staiga atėjo metas didžiausiam iššūkiui – lazerių žaidimui! Suskirstėme visus į tris komandas, o tada pakaitomis leidomės į kovą. Kiekvienas įėjimas į žaidimo zoną atrodė kaip žengimas į kitą pasaulį – čia tvyrojo azartas, įtampa ir begalinis noras nugalėti.
Vakarinis nuotykis prasidėjo dar dienos šviesoje – komandos užrištomis akimis ieškojo dešimties paslėptų šaukštų. Juoko ir šūksnių netrūko. Kai kurie komandų dalyviai net specialiai klaidino varžovus, kad šie ilgiau ieškotų šaukštų užrištomis akimis ir taip suteiktų galimybę laimėti savo komandai. Kai tik sutemo, išsiruošėme į tikrą lobio medžiokę!
Pirmoji užuomina stovyklavietėje buvo lengva – vaikų aštrios akys ją pastebėjo akimirksniu. Tačiau vėliau viskas pasidarė sudėtingiau: iš pradžių paklydome, pasukę ne ta kryptimi, bet greitai susigaudėme ir nuskubėjome į dažasvydžio centrą, kur radome antrąjį užuominos lapą. Toliau kelias vedė link senosios pilies, kur mus užklupo netikėtas iššūkis – vietiniai gyventojai (tiksliau, mūsų draugai!) mėtė į mus kankorėžius ir obuolius. Nepaisant „priešo“ atakų, trečioji užuomina buvo surasta, o mes jau jautėme – lobis arti!
Ketvirtas žingsnis vėl sugrąžino mus prie stovyklos, tik šį kartą – iš kitos pusės. Po ilgų paieškų pagaliau radome paskutinį žemėlapį. Jis rodė į paslaptingą vietą miške, kur šalia sugriuvusio namo baltai blizgėjo vienišas kaminas.
Kai pasiekėme seną, paslaptingą namą, širdys plakė kaip būgnai. Pirmasis į vidų įžengė narsusis fotografas, o paskui – mūsų mažieji herojai, kuriuos jau laukė lobio sargai. Tiesa, kai kurie iš jų net truputį išsigando, bet viskas baigėsi puikiai – lobis buvo mūsų!
Po sėkmingų paieškų netrukus skambėjo linksmos šūksniai, džiaugsmo šokiai ir, žinoma, bendra nuotrauka su lobiu bei jo sargais. O dabar – namo pasigirti laimėtais turtais ir pasidalyti prisiminimais, kurie širdyse liks ilgam!
Rugpjūčio 8 d. – Neptūno krikštynos
Rytas prasidėjo energijos pliūpsniu – žadinimas, krosas, mankšta. Po jų – intensyvios treniruotės, kuriose vaikai mokėsi valdyti kamuolį ir tobulino kontaktinę techniką.
Laisvalaikiu – maudynės tvenkinyje ir žvejyba. Laisvalaikio akimirkos prie tvenkinio greitai virto tikru žvejybos nuotykiu. Aleksas pagavo ne vieną žuvį, tačiau jos vis pabėgdavo. Staiga – sėkmė! Treneris, pamatęs kovą, atskubėjo padėti. Jis parodė ypatingą triuką – kaip ištraukti žuvį rankomis tiesiai iš vandens. Vaikai prapliupo juokais, netikėdami savo akimis. Kai pamatė, kad tai pavyko, aplink pasigirdo nuostabos šūksniai, o laimikis tapo tikra fotosesijos žvaigžde.
Vakare virš stovyklos tvyrojo laukimo jaudulys. Visi susirinko prie tvenkinio –laukė Neptūno krikštynos. Niekas nežinojo, iš kur jis pasirodys, tad netruko nuaidėti skanduotė: „Neptūnas! Neptūnas!“. Vaikai spoksojo į kelią, bet vandens valdovas gudriai pasirodė iš už jų nugarų. Skardus balsas aidėjo tamsos fone. Neptūnas žengė pasipuošęs ilga lazdą, nešdamas ugnies fakelą. Iš paskos – jo paslaptingi padėjėjai su spalvotų dūmų fakelais. Jų kūnai buvo juodai ištepti, o ant juosmens ir rankų kabojo žolių vainikai. Ar tai indėnai? Ar Naujosios Zelandijos maoriai? Ar jūros gelmių kariai? Niekas negalėjo pasakyti.
– Kas jūs tokie? – paklausė Neptūnas, žvelgdamas į stovyklautojus. – Ir ką čia veikiate?
Po trumpo pokalbio – padėjėjai pradėjo savo ritualinį šokį. Liepsnos mirgėjo, dūmai kilo į vakaro dangų, o kiekvienas judesys kėlė šiurpą ir susižavėjimą. Plojimai nesiliovė, o prašymai pakartoti – skambėjo vis garsiau.
Tada atėjo metas priesaikai. Visi stovyklautojai išsirikiavo prieš vandens valdovą, kartodami jo žodžius: jie prisiekė būti ištikimi Neptūnui, treneriui ir draugams, saugoti draugystę, laikytis sporto taisyklių. Neptūnas šlakstė juos šventu vandeniu – juokas ir džiaugsmas persipynė su šūksniais. Galiausiai visi buvo pašventinti šventaisiais vandenimis, nėrė į tvenkinį ir, dar spindėdami nuo nuotykių įspūdžių, patraukė prie gardžių naktipiečių. Vakaro šurmulys netilo ilgai – ši Neptūno naktis tikrai liks jų atmintyje.
Rugpjūčio 9 d. – Tėvų diena
Ši diena turėjo prasidėti baidarių plaukimu, tačiau planus pakeitė netikėta naujiena – visos baidarės jau buvo išnuomotos. Tačiau nusivilti nebuvo kada – tai tapo proga surengti dar šiltesnę ir artimesnę šventę.
Po rytinės rutinos ir treniruočių – pasiruošimas tėvų atvykimui: tvarkėme stovyklavietę, ruošėme vietą rungtims ir stalus vaišėms.
17:00 val. stovyklavietė ūžė nuo šurmulio – tėvai rinkosi nešini vaišėmis, gėrimais ir gera nuotaika. Ant stalų netrukus nugulė namuose kepti pyragai, įvairūs užkandžiai, šviežios uogos, vaisiai ir gardūs gėrimai. Vaikai vis bėgiojo ragauti, o tėvai šalia gurkšnojo arbatą ar kavą ir kalbėjosi – dalinosi įspūdžiais apie stovyklą, pasakojo, kaip vaikai giriasi savo nuotykiais, diskutavo apie treniruotes, trenerių darbą ir planus kitiems metams. Prie stalo net kilo smagi diskusija, kuri rungtis vaikams patiko labiausiai, o kai kurie tėvai prisipažino, jog norėtų patys pabūti stovyklautojų vietoje bent vienai dienai.
Tuo pat metu vyko įvairios rungtys, kuriose aktyviai dalyvavo ir tėvai. Pirmiausia – balionų mūšis: kiekvienas komandos dalyvis ant abiejų kojų užsirišo po balioną. Treneriui Tomui davus startą, abi komandos puolė sprogdinti priešininkų balionus, stengdamiesi apsaugoti savuosius. Šūksniai, juokas ir azartas netilo iki finalo.
Po to laukė vandens iššūkis: komandos turėjo kuo tiksliau pripilti savo draugui už nugaros esančią talpą vandeniu, tačiau tai reikėjo atlikti užrištomis akimis. Kiekvienas netaiklus judesys virsdavo vandens purslais ir juoko pliūpsniais.
Vakarop prasidėjo tikra SPA programa: pirtis, kubilas ir maudynės tvenkinyje. Iš pradžių kubile mirkė mažieji, po to vyresni kaitinosi pirtyje, bėgo į gaivų tvenkinį ir grįždavo atgal į karštį. Galiausiai tą patį pakartojo ir tėvai, kurie juokėsi, kad vaikai juos užkrėtė energija.
Mažieji vakaro pabaigoje susirinko prie didelio ekrano lauko kino peržiūrai. Filmą jie žiūrėjo įsikibę į kėdes, šalia gurkšnodami arbatą. Kai kurie taip įsitraukė, kad net pamiršo naktipiečius. Tėvai tuo metu dar ilgai sėdėjo prie stalų, kalbėjosi, dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi, kad ši diena tapo ne tik vaikų, bet ir visos bendruomenės švente.
Rugpjūčio 10 d. – Atsisveikinimo diena
Paskutinis žadinimas su megafonu. Paskutinis rytinis ėjimas, krosas ir mankšta. Visi žinojo – šiandien paskutinė stovyklos diena, todėl kiekvienas judesys ir kiekvienas juokas buvo brangesnis nei įprastai. Po pusryčių – paskutinė treniruotė, žaidimai su regbio kamuoliu, dar viena proga pabūti komandoje.
Po treniruotės – kambarių tvarkymas ir paskutiniai pasiruošimai didžiajam momentui. Atėjo metas apdovanojimams. Visos savaitės metu treneris Tomas kruopščiai skaičiavo rungčių laikus, taškus, pridėdavo pliusus už gerus darbus ar išskirtines pastangas, o kai kam minusus – už nedrausmingus pokštus ar nesąžiningą žaidimą. Galiausiai, viską susumavus, komandos surinko taškus beveik petys į petį, tad vietas nulėmė net smulkiausi skirtumai.
Pirmiausia buvo apdovanoti trys geriausi jaunieji stovyklautojai, po to – trys vyresnieji. Tuomet atėjo metas komandų rezultatams:
- 5 vieta – Pirmoji komanda „Bambizai“, 21 taškas.
- 4 vieta – Antroji komanda „Liūtukai“, 25 taškai.
- 3 vieta – Trečioji komanda „Smaugliai“, 28 taškai.
- 2 vieta – Penktoji komanda „Kaimiečiai“, 30 taškų.
- 1 vieta – Ketvirtoji komanda „Vierhai“, 34 taškai.
Po paskelbimo netrūko nei plojimų, nei draugiškų apsikabinimų – juk čia svarbiausia buvo ne vieta, o kartu patirtos akimirkos. Visi susirinko bendrai nuotraukai – paskutinei šio nuotykio akimirkai, kuri liks nuotraukose, bet dar ilgiau – širdyse.
Šiltas atsisveikinimas virto tikra emocijų jūra: vaikai dalijosi stovyklos įspūdžiais ir nuotykiais, o tėvai džiaugėsi, kad jų vaikai rado naujų draugų ir patyrė tiek daug. Išvykdami stovyklautojai vežėsi ne tik daiktus lagaminuose, bet ir prisiminimus, kuriuos pasakos visus metus. O galvoje jau sukosi kita mintis – kada vėl susitiksime? Juk kitų metų stovykla jau pradėjo laukti kiekviename iš mūsų.
PADĖKOS
Nuoširdžiai dėkojame už sudarytas puikias sąlygas sodyboje šeimininkams.
Vaikus ir mane nustebino maistas – tikras, naminis, skanus ir sveikas. Mes visi dievinome ir patiekalus, ir šeimininkę, kuri juos ruošė su meile. Turėjome galimybių ir pakartoti, kuriems dar buvo permažai. Matėme, kad jauni šeimininkai turi daug entuziazmo, o jų sėkmė – tai jaunystės energija, atsidavimas ir noras džiuginti. Viską čia radome, nieko netrūko (na, gal tik šluotų, kad galėtume susišluoti – bet čia jau mano juokas).
Tik gaila Kęstučio, kuris pabaigoje susirgo ir negalėjo užbaigti stovyklos su mumis. Tikiuosi, kitąmet jis jau bus užsigrūdinęs ir dalyvaus net mūsų naktinėje veikloje!
Mūsų tėveliai kiekvieną dieną uždaroje „Facebook“ grupėje matė nuotraukas ir vaizdo įrašus – jie džiaugėsi kartu su mumis ir netgi puikavosi tuo prieš kitus. Nuoširdus ačiū ir iki greito pasimatymo. Būkite sveiki ir laimingi!
Padėka rėmėjams ir bendruomenei
- Vilniaus miesto savivaldybei – už dalinį vaikų vasaros stovyklos finansavimą.
- Tėveliams, kurie atvyko šeštadienį, stebėjo ir dalyvavo baigiamojoje stovyklos veikloje – už jūsų entuziazmą, bendrystę ir kartu sukurtą šventinę atmosferą.
Tėvelių padėka
Vidmantai, iš visos širdies dėkojame už nepakartojamai suorganizuotą stovyklą – vietą, kurioje mūsų berniukai augo, stiprėjo ir brendo ne tik kūnu, bet ir siela.
Tai buvo kur kas daugiau nei sporto stovykla – tai buvo tikrų vertybių, draugystės, pagarbos ir vyriškumo mokykla. Jūsų atsidavimas, energija ir neišsemiamas užsidegimas įkvepia. Jūsų autoritetas gimsta ne iš pareigų, o iš nuoširdaus rūpesčio kiekvienu vaiku, iš gebėjimo išgirsti, suprasti ir nukreipti teisingu keliu.
Jūs esate žmogus, kuris moko būti stipriam, bet kartu jautriam. Tvirtam, bet sąžiningam. Greitam veikti, bet išmintingam spręsti. Jūs padedate mūsų berniukams tapti tikrais vyrais – ne vien dėl sportinių rezultatų, bet ir dėl to, ką jiems duodate kaip asmenybė.
Jūsų dėka jie išmoksta nepasiduoti, būti komandos dalimi, gerbti save ir kitus. Jūs ugdote lyderius, kurie laimi ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime. Ačiū, kad esate su jais – su kiekvienu atskirai ir su visais kartu. Ačiū, kad matote potencialą net tada, kai vaikas dar pats juo netiki. Ačiū, kad tampate ne tik treneriu, bet ir autoritetu, mokytoju, o kartais – net antruoju tėčiu.
Iš vaikų vasaros stovyklos filmukas bus vėliau: VIDEO iš treniruočių, iš edukacijos ir pramogų